Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Tai didelė džiaugsmo, juoko, linksmumo, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Tai savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Etnografai spėja, kad, prieš įvedant krikščionybę, jos būdavo švenčiamos kovo mėnesio viduryje – pavasario metu. Kai bažnyčia įvedė septynių dienų pasninką – gavėnią, draudžiančią pasilinksminimus, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, gavėnios išvakarėse, 46 d. Prieš Velykas.
Seniau ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę prieš gavėnią. Dar 20 a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį.
Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: vaišės; važinėjimas; čiuožinėjimas; supimasis; įvairūs būrimai; Morės arba Kotrės vežiojimas ir jos sunaikinimas; persirengėlių eisenos ir vaidinimai; vestuvių, laidotuvių inscenizacijos; žiemos ir pavasario būtybių (lašininio ir kanapinio) kova. Pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į apeigas, kurios turinčios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią. Šventėms buvo ruošiamos vaišės. Jų pagrindiniai patiekalai – šiupinys (kruopų košė su lašinukais, Žemaitijoje – žirnių košė su įkišta kaulės uodega), blynai, įvairi mėsa. Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų. Būdavo susirūpinusios, kad nepritrūktų valgių ne tik šeimynai privalgyti, svečiams pavaišinti, bet kad jų ir neliktų, nes mėsa – suges. Tų dienų maisto likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip ,,vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų. Kita diena - jau gavėnia: mėsos valgyti juk negalima. Per Užgavėnes reikėjo daug riebiai valgyti. Dažniausiai 7, 9, 12 kartų. Buvo manoma – jei Užgavėnėse sotus, tai sotus būsi ištisus metus.
Šilalės apylinkėse šeimininkės verda šiupinį ir kiunkį. Šiupinys Laukuvos valsčiuje yra kruopų košė, verdama su gaidžio mėsa. Kiunkis (Viekšniuose vadinama Šutinė) verdamas iš bulvių, kurios nuskutamos ir šutinamos, vėliau pridėdama mėsos ir prieskonių. Tauragėje per Užgavėnes valgo 9 sykius. Tą dieną valgo gana riebiai. Užgavėnių valgiai – blynai, šiupinys; prie šiupinio būtinai turėdavo būti virta kiaulės galva. Žagarėje Užgavėnių dienai ruošia visus mėsiškus valgius: pusryčiams kumpį su kopūstais, pietum lašiniuočius arba laistytinius, vakarienei kepa pampuškas. Svarbiausias valgis Šilalės apylinkėje – šiupinys,verdamas iš kruopų, žirnių, miltų lašinių ir įvairių prieskonių Šiupiny yra kiaulės uodega, kurią radusis pirmiau ves.
Su Užgavėnių valgiais daug buriama, nes tikima, kad juose glūdi tam tikra magiška galia.
Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės. Vaizduojami du personažai: Lašininis ir kanapinis. Lašininis simbolizuodavo Gavėnią. Tarp jų vykdavo žūtbūtinė kova, kurią laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo Gavėnia. Ši dvikova plačiai žinoma Lietuvoje, nors jų vardai ir keičiasi kiekvienas iš kovotojų – Kanapinis, Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas,- jo priešas Lašininis, Lašinius, Lašinskas, Kumpinckas ar Mėsinas. Krikščionybės vaidmuo vardų parinkime aiškus: gavėnios pasninke vartojamas kanapių aliejus, jo metu draudžiama valgyti lašinius ir mėsą. Gavėnios pradžia reiškia Kanapinio pergalę ir Lašininio pralaimėjimą arba bent laikiną jo atitolimą.
Kaip gi darydavo Kanapinį ir Lašininį? Kanapinį vaizduodavo poliesį, pailgo veido, kanapių barzda, kartais ir su kanapiniais plaukais, susirišęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs aukštą kepurę, o ant kaklo raudoną šaliką. Lašininis buvo padaromas riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę.
Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo ,,Esą Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus... Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui... Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. 12val. Nakties Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas.
Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo.
Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius.
Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.
Seniau ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę prieš gavėnią. Dar 20 a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį.
Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: vaišės; važinėjimas; čiuožinėjimas; supimasis; įvairūs būrimai; Morės arba Kotrės vežiojimas ir jos sunaikinimas; persirengėlių eisenos ir vaidinimai; vestuvių, laidotuvių inscenizacijos; žiemos ir pavasario būtybių (lašininio ir kanapinio) kova. Pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į apeigas, kurios turinčios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią. Šventėms buvo ruošiamos vaišės. Jų pagrindiniai patiekalai – šiupinys (kruopų košė su lašinukais, Žemaitijoje – žirnių košė su įkišta kaulės uodega), blynai, įvairi mėsa. Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų. Būdavo susirūpinusios, kad nepritrūktų valgių ne tik šeimynai privalgyti, svečiams pavaišinti, bet kad jų ir neliktų, nes mėsa – suges. Tų dienų maisto likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip ,,vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų. Kita diena - jau gavėnia: mėsos valgyti juk negalima. Per Užgavėnes reikėjo daug riebiai valgyti. Dažniausiai 7, 9, 12 kartų. Buvo manoma – jei Užgavėnėse sotus, tai sotus būsi ištisus metus.
Šilalės apylinkėse šeimininkės verda šiupinį ir kiunkį. Šiupinys Laukuvos valsčiuje yra kruopų košė, verdama su gaidžio mėsa. Kiunkis (Viekšniuose vadinama Šutinė) verdamas iš bulvių, kurios nuskutamos ir šutinamos, vėliau pridėdama mėsos ir prieskonių. Tauragėje per Užgavėnes valgo 9 sykius. Tą dieną valgo gana riebiai. Užgavėnių valgiai – blynai, šiupinys; prie šiupinio būtinai turėdavo būti virta kiaulės galva. Žagarėje Užgavėnių dienai ruošia visus mėsiškus valgius: pusryčiams kumpį su kopūstais, pietum lašiniuočius arba laistytinius, vakarienei kepa pampuškas. Svarbiausias valgis Šilalės apylinkėje – šiupinys,verdamas iš kruopų, žirnių, miltų lašinių ir įvairių prieskonių Šiupiny yra kiaulės uodega, kurią radusis pirmiau ves.
Su Užgavėnių valgiais daug buriama, nes tikima, kad juose glūdi tam tikra magiška galia.
Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės. Vaizduojami du personažai: Lašininis ir kanapinis. Lašininis simbolizuodavo Gavėnią. Tarp jų vykdavo žūtbūtinė kova, kurią laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo Gavėnia. Ši dvikova plačiai žinoma Lietuvoje, nors jų vardai ir keičiasi kiekvienas iš kovotojų – Kanapinis, Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas,- jo priešas Lašininis, Lašinius, Lašinskas, Kumpinckas ar Mėsinas. Krikščionybės vaidmuo vardų parinkime aiškus: gavėnios pasninke vartojamas kanapių aliejus, jo metu draudžiama valgyti lašinius ir mėsą. Gavėnios pradžia reiškia Kanapinio pergalę ir Lašininio pralaimėjimą arba bent laikiną jo atitolimą.
Kaip gi darydavo Kanapinį ir Lašininį? Kanapinį vaizduodavo poliesį, pailgo veido, kanapių barzda, kartais ir su kanapiniais plaukais, susirišęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs aukštą kepurę, o ant kaklo raudoną šaliką. Lašininis buvo padaromas riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę.
Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo ,,Esą Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus... Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui... Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. 12val. Nakties Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas.
Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo.
Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius.
Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.
Štai čia slideshow yra kelios nuotraukos.
Man šita kaukė pati gražiausia.Per užgavenes mes kepam blynus šokam įvairius šokius ir einam žydukais!
Štai čia lašininio ir kanapinio kovos.Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės. Vaizduojami du personažai: Lašininis ir kanapinis. Lašininis simbolizuodavo Gavėnią. Tarp jų vykdavo žūtbūtinė kova, kurią laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo Gavėnia. Ši dvikova plačiai žinoma Lietuvoje, nors jų vardai ir keičiasi kiekvienas iš kovotojų – Kanapinis, Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas,- jo priešas Lašininis, Lašinius, Lašinskas, Kumpinckas ar Mėsinas. Krikščionybės vaidmuo vardų parinkime aiškus: gavėnios pasninke vartojamas kanapių aliejus, jo metu draudžiama valgyti lašinius ir mėsą. Gavėnios pradžia reiškia Kanapinio pergalę ir Lašininio pralaimėjimą arba bent laikiną jo atitolimą.
Kaip gi darydavo Kanapinį ir Lašininį? Kanapinį vaizduodavo poliesį, pailgo veido, kanapių barzda, kartais ir su kanapiniais plaukais, susirišęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs aukštą kepurę, o ant kaklo raudoną šaliką. Lašininis buvo padaromas riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę.
Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo ,,Esą Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus... Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui... Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. 12val. Nakties Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas.
Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo.
Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius.
Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.
Kaip gi darydavo Kanapinį ir Lašininį? Kanapinį vaizduodavo poliesį, pailgo veido, kanapių barzda, kartais ir su kanapiniais plaukais, susirišęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs aukštą kepurę, o ant kaklo raudoną šaliką. Lašininis buvo padaromas riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę.
Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo ,,Esą Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus... Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui... Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. 12val. Nakties Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas.
Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo.
Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius.
Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.